Rožė

Turbūt nei vienai kitai gėlei nėra skirta tiek dėmesio literatūroje, o ypač poezijoje, kiek rožei. Nuo seniausių laikų ši kerinti gražuolė traukė žodinio meno kūrėjus. Rožė su meile apdainuojama įvairių tautų pasakojimuose bei legendose. Štai ką apie rožės kilmę pasakoja graikų legenda: kartą, jūroje nurimus audrai, prie Kipro krantų atplaukusi jūros puta, iš kurios iškilusi puikioji meilės deivė Afroditė. Žemei, išvydus jos grožį, kilo baisus pavydo jausmas ir ji įsigeidė sukurti ką nors panašaus. Taip atsirado rožės žiedas, kurio grožis metė iššūkį pačios dievybės grožiui. Dar vienas graikų epas tvirtina, kad rožės žiedas pradžioje buvęs baltas ir žemėje atsiradęs nuo dieviškojo Olimpo kalno nukritus nektaro lašeliams. Pakerėtai žiedo grožio Afroditei ištiesus ranką jį nuskinti, aštrūs dygliai sužeidė pirštus, sutepdami rožę Afroditės krauju. Taip atsiradusio raudonos rožės.

Visų tautų legendos apie rožę, simbolizuoja ne tik grožį, bet ir gimimą, mirtį, pavydą ir meilę, nors ir susijusius, bet kartu ir gana priešingus tarpusavyje dalykus. Ir iš tiesų, juk pačioje rožėje slypi iš pirmo žvilgsnio nederanti, tačiau tvirta aštrių dyglių bei kerinčių žiedų sąjunga

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *