Tas lengvumo jaumas

Tiek senoveje, tiek ir dabar žmonėms gamta – tai viskas. Joje labai lengva išreikšti savo jausmus: gali dainuoti, o gamta tau pritars, gali verkti, o gamta tave guos. Gamtoje žmogus randa save, suvokia gyvenimo prasmę. Kokiame kūrinyje nėra gamtos. Juk rašytojai, poetai dažnai savo mūzomis laiko gamtos tvarinius. Pavyzdžiui, Vaižgantui gamta – Pasaulio Kūrėjo šventykla. Gėtei pati gamta yra dievybė, anot jo, nėra nieko nei virš jos, nei už jos.
Visi ieško įkvėpimo gamtoje, nes gamtos grožis gražiausias, didingiausias. Argi būtu gražus toks pasakojimas, kuriame vaizduojami tik elektroniniai prietaisai ir ju reiškiniai? Manau, kad skaityti tokį kūrinį būtu neįdomu, viskas būtu šalta, nemiela, netikra… Gamta randa kalbą su žmogumi, moka išklausyti. Kiekvienas gamtos tvarinys su žmogumi bando kalbėti, bet retas įsiklauso į beržų šniokštimą, lietaus plaunamą žolę, klykaujančią gervę. Šiuolaikinis žmogus užspęstas į urbanistikos glėbį, prisitaikęs ryti dulkes ir ašarotomis akimis žvelgti į mirgantį televizoriaus ekraną. Retas kuris nusprendžia įsikurti gamtos prieglobstyje prie kokio nors ežero kranto ar miško pakraščio. O juk taip gera kas rytą atsikėlus klausytis paslaptingos gamtos kalbos…

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *