Arklys

Nuo vaikystės formuojama nuomonė apie mus supantį pasaulį. Kaip ir su šunim, nuo vaikystės liepiama jų saugotis, bet visi tik ir svajojam apie mažą mielą pukų kamuoliuką. Nors iš tikrųjų, tai užslėptas vidinis noras kažkuom rūpintis, kažkam atiduoti savo meilę. Kitiems žmonėms patinka egzotika ir laiko namuose iguanas, krokodilus, bet tai jau įvaizdžio ir prestižo reikalai. Su meile tai neturi nieko bendro. Aš ir vaikystėje kokių tik augintinių neturėjau. O dabar pasirašau tik ant žmogiškos meilės, kurią atiduotu savo šeimai. Vienų augintinių aš bijau, kitie sukelia malonius jausmus, kiti gailestį. Bet yra dalykų mano gyvenime į kuriuos žvelgiu su pagarbia baime. Vieni iš tokių yra arkliai. Jie labai grakštūs, stiprūs, žavingi, bet man jie visiškai neperprantami, todėl aš jų bijau. Ir dėl to visai nepergyvenu. Jai labiau domėčiausi jais gal prarastų tą paslaptingą žavesį, kurį man jie skleidžia. Taip ir su žmonėm man būna: žvelgi su tokia pagarba, o kai labiau susipažysti, žiūrėk ir minusai pradeda lysti. Tai tegu išlieka ir toliau šis gyvulys oriai neperprantamu mano žavėjimosi objektu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *